Dantų gydymo siaubas jau praeityje!
2018 m. balandžio 5 d.
Beieškant odontologijos klinikos įsikūriusios Kaune savo vyresnėlei, prisiminiau mamos pasakojimus, kuomet jos mokykliniais laikais „dantis taisė grąžtais su „storomis adatomis“, sukrypusiose kėdėse, be vandens čiurkšlės, be nuskausminamųjų…“. Mano vizualioje sąmonėje iškyla ryški sovietinio odontologijos kabineto nuotrauka, permušanti laiko, energijos ir pinigų sąnaudų baimes, į kurias atsižvelgiu renkantis mažajai „dantukų fėją“. Nenorėčiau, jog jai taip pat pasąmonėje išsikerotų baimė dantų gydymui, susijusi su „bloga“, „išklerusia“, „garsiai ūžiančia“ aparatūra.
Prisimenant tuos laikus, sunku pasakyti šiandien, kokios priežastys lėmė tokią skurdžią odontologinę patirtį: ar nebuvo kitokio pasirinkimo, ar nebuvo pinigų padoriam odontologijos pasirinkimui, bet „dantukų fėja“ manęs nelankė. Iškritusį dantuką nešiau „aukoti“ pelei, pilkai ir nešvariai, „gyvenusiai“ mūsų namų tualeto klozete. Ritualiai įmesdama pieninį dantuką į teliuškuojantį kanalizacijos vandenį, buvau išmokinta tėvelių susakyti pelei eilėraštuką: „Pele, pele, te tau šitas, o man atnešk kitą – gražų, sveiką, baltą dantuką“. Rodos, tik tiek užteko tais laikais, kad mūsų dantys būtų sveiki ir gražūs. O, kad tik to būtų užtekę…
Vakarais, kai dar nebuvo „feisbuko“, šeimos susirinkimai prie televizoriaus paliesdavo svarbiausias ir aktualiausias problemas. Rugsėjo mėnesio pabaigoje vyko mokyklinių prekių pirkimo aptarimai, naujos mokytojos analizė, bet bene skaudžiausia tema prie televizoriaus – kasmetinė medicininė patikra mokykloje. Jos metu tikrinami ir dantys. Lyg ir ramu, juk pelė žadėjo atnešti sveikus dantis…
Tad, iš vakaro, prieš kitą dieną apsilankant poliklinikos odontologijos kabinete, tėvai stengdavosi „nuraminti“ istorijomis iš patirties. Greičiausiai ne vienam iš mūsų tėvai, patys baimės pilnomis akimis, pasakojo savo vaikystės išgyvenimus, kuomet visą klasės grupę pasodindavo laukiamajame prie odontologijos kabineto. Aukštos poliklinikos lubos, blyški elektros lemputės skleidžiama šviesa buvo permušama iš kabineto aidinčio grąžto ir klasės draugo aimanų. Toks pirmasis įspūdis, po kurio sekdavo pažintis su odontologijos specialistu… su kurio griežtomis akimis susiduriama vos pravėrus kabineto duris – dar ant slenksčio.
Tėvai nutylėjo faktą, jog minėtos akys yra tos pačios, parenovuotos, perpirkusios padėvėtą dantų taisymo aparatūrą iš Vokietijos, poliklinikos kabineto, darbuotojos – senosios, pensinio amžiaus odontologės Valerijos. Kas jau kas, bet ji negalėjo pasikeisti, nes vis dar įėjus į kabinetą nepakelia akių pasisveikinimui. Tą patyriau ir aš.
Įsakmus jos balsas „sėskis“ verčia suglumti tiek, kad galėtum atsisėsti bet kur, tik ne ant juodos, įkaitintos nuo per langą besiveržiančios saulės, kėdės. Akivaizdu, kad „sėstis“ ten tolygu pakliūti į odontologės rankas. Medicininė kaukė, kuri dengia jos veidą, nei akimirkai nepradingsta nuo jos veido. Šnopuojančios nosies ir burnos sąskambis sudaro tik duslaus alsavimo melodiją, nes daugiau jokio žodžio ir nepagamina po kauke slypintis akmeninis veidas. Jos rankos pražiodina burną, kuri jau iš anksto mano buvo šiek tiek praverta (to primokė tėvai).
Tada prasideda visas smagumas: „O varge, kas čia dedasi…“, „Aldona, rašyk A1 kreivas, reikia taisyt arba traukt..“, „penktas pilnas“… Verdiktą pasakys tik ji, nes čia ji valdovė – seselei mano dantų gedimus diktuojanti Valerija. O juk pelė turėjo atnešti sveikus dantukus… negendančius nei nuo saldainių, nei sausainių, nei ledų… Minėti, jog niekas vaikui nepasiūlė nuskausminti dantų gydymo, net nereikia, nes to nori „tik išlepę ir neturinčių, kur dėti pinigų, tėvelių vaikai“, pasak gydytojos.
Tai būdavo prieš gerus penkiolika metų, o gal beveik dvidešimt. Ieškodama patarimų, kaip rinktis vaikų odontologiją ir gydytojus, paskaičiau mamų forumus internete ir, pasirodo, kad ta situacija tebesitęsia. Jaunos mamos, kurios pačios galėjo išgyventi panašius košmariškus įspūdžius, nulėmusius jų tebesitęsiančias odontologines baimes, vis dar „pakliūna“ pas gydytojus, kurie neturėdami išsilavinimo dirbti su vaikais ar neturėti kantrybės, grasinančiai pamoko: „Ša, nes jei dar verksi, mamai liepsim išeit ir iškviesime policiją“. Tokiais įspūdžiais dalinasi jaunos mamytės.
Tampa aišku, kad ne vien „sovietiniai grąžtai“, bet ir dantų gydytojai suformuoja jauno žmogaus požiūrį į odontologiją. Prastas tėvų dėmesys vaiko sveikatos saviugdai pasireiškia neatidžiu pasirinkimu ieškant specialisto, todėl dažnai vaikai vedami pas tą patį odontologą, pas kurį lankosi jie patys…
Lietuvoje jau yra odontologijos specialistų, kurie orientuojasi vien tik į vaikų odontologiją. Klinika, kuri turi savo vaikų odontologą, kol kas dar laikoma modernia, nors ekonomiškai stipriose Europos šalyse tai įprastas reiškinys. Greičiausiai vis dar sunku patikėti tuo, jog odontologinis gydymas neturi reikalauti streso ir skausmo, kurio mes visi taip bijome. Šiandien aš vengiu vaikystės kliniką primenančių, sienų. Vaikų odontologijos kabinetai nė iš tolo neprimena jų, tad kyla noras ir pačiai „įsipaišyti“ į teisinga linkme medicinoje einančios klinikos pacientų sąrašą.
Gintarė Rekevičiūtė „Centro odontologijos klinikos“ Kaune vaikų odontologė
Mūsų visuomenėje vaikų odontologija, dar kaip atskira odontologijos sritis, sunkiai suvokiama. Šiandien dar vyrauja nuomonė, kad pieniniai dantys yra laikini, kurie iškris, tad kam juos gydyti. Tai patvirtina ėduonies paplitimas tarp vaikų Lietuvoje: apie 90 % 4-6 metų amžiaus vaikų pienininiame sąkandyje nustatomas ėduonis. Tuo tarpu šiaurės šalyse, kaip Suomija, Norvegija, Švedija šis paplitimas tik 7-30 %, kas parodo, jog mūsų visuomenėje bent kol kas su šia problema sunkiai susitvarkoma. Šis visiškai neteisingas požiūris pakinta tik tuo atveju, kai vaikui-pacientui prasideda skausmai, tinimai ir įvairios kitos komplikacijos.
Prasidedant dantų ligų komplikacijoms, yra ganėtinai sunku išvengti gydymo procedūros. Jeigu komplikacijos yra skausmingos, vaikas jautriai reaguos į aplinkinių (tėvų ir gydytojų) dėmesį jo burnos ligoms. Todėl svarbus pirmasis vaiko-paciento apsilankymas pas odontologą, kuris ir suformuoja jo vėlesnį požiūrį į dantų gydymo procedūras.
Žmogaus elgesys odontologiniame kabinete priklauso ne tik nuo asmenybės tipo, bet ir nuo ankstesnės patirties. Būtina, jog vaikas pas odontologą būtų atvestas profilaktiniam patikrinimui, o ne tada, kai skauda. Taip pat baimės odontologijai stiprumas priklauso nuo tėvų požiūrio į gydymą ir vaiko-tėvų santykio , todėl svarbu neparodyti, kad patys tėvai jaudinasi, reikia mokėti vaikui paaiškinti, kodėl reikalinga prižiūrėti savo sveikatą.
Trečiasis baimės odontologijai faktorius – gydytojo odontologo bendravimas su vaiku-pacientu. Labai svarbu, kad gydytojas ir vaikas “susidraugautų”. Vaikų odontologijos daktaro pagrindiniai pacientai ir yra vaikai, todėl šios srities gydytojas turi daugiau patirties bendravime su vaikais, sugeba perprasti, „susidraugauti“ su daugiau vaikų – pacientų, taip pat dirbdamas tik su vaikais geriau geba diagnozuoti, gydyti, rekomenduoti profilaktikos priemones nei bendrosios praktikos gydytojas odontologas.
Rūta Šidlauskaitė, psichologė
Bijojimas eiti pas odontologą atsiranda jau vaikystėje, todėl labai svarbus yra pirmas susidūrimas su dantukų gydymu. Jei vaiko pirmas pasisėdėjimas odontologo kėdėje bus skausmingas ir nemalonus, jis ims vengti vizitų net suvokdamas, jog prasta dantų būklė taps didele problema ateityje.
Taigi pirmą kartą vaiką reikėtų atvesti tiesiog patikrinti dantukų. Tada vaikas nepatirs nemalonių jausmų. Taip pat būtina rasti tokį odontologą, kuris moka bendrauti su vaikais, nebūtų grubus. Gydytojo kabinetas turi būti patrauklus vaikui, stengiantis jo nešiurpinti. Pagirtinos tos odontologijos klinikos, kuriose yra bent keletas tinkamų vaikui pažaisti žaislų, padedančių prisijaukinti, apsiprasti su nauja aplinka.
Štai keletas patarimų tėvams, kuomet yra kalbamasi su vaikais apie odontologijos kabineto baimes:
- Nepasijuokite iš vaiko baimės.
- Būkite dėmesingi, kai vaikas pasakoja apie savo baimę.
- Nesistenkite įtikinti, kad vaiko baimė nepagrįsta: „Visiška nesąmonė, ir ko čia reikia bijoti. Tik mažiukai bijok.”
- Pamažu stenkitės padėti vaikui atsikratyti baimių. Baimės yra nugalimos mažais žingsneliais!
- Suteikite kuo daugiau naudingos informacijos apie odontologijos kabinetą.
- Jokiu būdu nesiimkite prievartos.
- Neakcentuokite ir nekalbėkite vaikui girdint apie jo baimę su kitais.
- Stiprinkite morališkai ir dažniau apkabinkite. Taip vaikas daug greičiau įgis drąsos.
- Stiprinkite vaiko pasitikėjimą savimi ir kelkite savivertę.
- Suteikite kuo daugiau teigiamų sėkmės išgyvenimų.
